Nutilo…
Buvo keista ryte pabusti tik dviese ir nebegirdėti labo ryto klegesio. Namai rodės nuščiuvę ir kažin kaip savotiškai tušti.
Už lango tie patys laukai, žiedai, paukščiai, dangus, o pojūtis kitas…

Liūdnoka buvo visiems išsiskirt, bet “ką padarysi, toks yra Gyvenimas”, kaip sako William. Susitikimai ir išsiskyrimai piešia mumyse brandą atpažinti, suvokti, prisiimti atsakomybę ir stiprina Siekį. Susitikti vėlei.

Savaitė mums praėjo kaip viena diena – kiekvieną ją gėrėme kartu ir lig galo. Kiekvienas iš savos taurės, bet prie to paties stalo.

Mus lankę savos srities meistrai tobulino mūsų savasties ir supančio pasaulio pažinimą, kasdienės užduotys ir atsakomybės mokė gyvenimo bendrystėje, poilsio ir kūrybos laikas kvietė kurti tai, kas kyla iš širdies. Ir tada, kai tai kyla.

Dėkojame mums visiems už visas aplankiusias patirtis, už nuoširdumą dalintis ir priimti.

Žinom, kad tai turi būti pratęsta, tad projektuojame Sąmoningo vaiko stovyklą kaip busti, kurti, skleistis, dalintis, atpažinti, išgyventi kasdieną kartu, pagarboje, meilėje ir atjautoje kviečiantį garsą. Tesklinda jis. Nes tai laikas ir erdvė jai subrendusiems. Suvokiantiems savo pasirinkimus ir prisiimantiems už juos atsakomybę.

Mums tai buvo didi proga prisiminti savaiminį jautrumą, tyrą įžvalgą ir tikrąjį nuoširdumą. Tai buvo laikas, už kurį dėkojame visiems, patikėjusiems šia stovykla ir prisidėjusiems prie jos visokeriopai. Lenkiamės Jums už tai. Dėkojame už galimybę pažinti įstabius vaikus, dėkojame už vaišes, kuriomis buvome apdalinti.

Maistą kūrė savo darbą mylintis žmogus, kartu su vaikais, tad maitinomės labai sveikai ir laimingai.
Dainavome, žoliavome, pirtinomės, kūrėme savo ateities sodybas, rinkome pagrindinės Krunų ekogyvenvietės gatvės pavadinimą, lipdėme ir liejome akvarele, pažinome vidinio bendravimo paslaptis, siekėme pajausti gyvūnus, rūpinomės jais, kalbėjomės su augalais, klausėmės pasakų, žaidėme, maudėmės, keliavome po Italiją, aplankėme vietinius tvenkinius, ežerus ir upes, pasiekėme net Rumšiškes, kur mus apdovanojo duonkepės gimties istorija, ypatinga muziejaus atmosfera, kasdien džiaugėmės saulėtekiais ir saulėlydžiais, laiminimais ir palinkėjimais…, visa prisirpusia mus apkabinančia Vasara.

Kasdien vis pagalvojame … nuolat sulaukiame tiksliai to, ką pasiunčiame į Visatą. Kas grįš dabar? Kokios uogos prisirps ir atkeliaus ant mūsų gyvenimų vaišių stalo?…

O nuo organizatorės Giedrės asmeniškai – visad verta susikaupti, įveikti sunkumus ir sukurti erdvę gražiam tikslui. Tegu Gėris Auga. Manyje, Tavyje, mumyse visuose…
Sąmoningumo mums ir iki kitų susitikimų, brangūs ir mieli.
Giedrė